Mano manija su pavasarinis švarinimasis prasidėjo nuo „Mažų namų“ knygų. Man patiko Laura Ingalls Wilder namų ruošos darbų aprašymai: neskambėdama lengvai, jai taip pat pavyksta, kad tai skambėtų nepaprastai maloniai. Jos raštas privertė susimąstyti, kad balinant rūsį ir šveičiant grindis per colį jų gyvenimo turi būti pati maloniausia veikla pasaulyje.
Jos aprašymuose man labiausiai patiko tai, kaip jie susiejo švarą su gėrybėmis: The Ingalls šeima naudojo spindinčius skardinius kibirus šviežiam pienui laikyti, o produkciją suvyniojo į švarias marles. Saulės šviesa sklido pro nešvarius langus, o vėjelis išvėdino šviežią patalynę. Jų nepriekaištingas atsidavimas švarai iš tikrųjų nebuvo susijęs su mikrobų naikinimu, o ne iššvaistymu šviesa ir oras — riboti ir geidžiami ištekliai mažoje medinėje namelyje.
Tas pats pasakytina ir apie butą Niujorke. Niekada nežinojau, kad saulės šviesa gali būti laikoma patogumu, kol neperkėliau į Manheteną. Mano geležinkelio butas, mano miegamasis žiūri į gatvę, virtuvės langą dažniausiai užstoja priešais esantis pastatas, o svetainės langas atsiveria į oro šachtą.
Be prabangos ryškios saulės šviesos, kuri atitrauktų dėmesį ir pradžiugintų netvarkingą kambarį, viskas turi būti tinkamoje vietoje. Ir nuo tada, kai pirmą kartą išsivaliau, kai persikėliau į šį butą, stengiausi jį išlaikyti tvarkingą. Esu net šiek tiek švaros keistuolis: turiu mėgstamą plytelių valiklį, senus dantų šepetėlius tausoju skiedinio šveitimui ir esu atsidavusi Marie Kondo metodo gerbėja. Bet aš taip pat tik žmogus, o tai reiškia, kad dabar, praėjus šešiems mėnesiams nuo įsikūrimo, gyvenimas trukdė mano gerai suplanuotiems planams.
Štai čia ir atsiranda pavasarinio valymo magija: jis leidžia man visiškai iš naujo įsivaizduoti savo aplinką ir pradėti iš naujo. Atliekant nuoširdžiai, pavasarinis valymas gali būti ne tik funkcinis, bet ir tapti siekiamybe. Kai pradedu pavasarinį valymą, įsivaizduoju šviesesnę, tvarkingesnę egzistenciją: pasaulį, kuriame gyvenu kartu ir viskas yra ten, kur turi būti.
Nors lengva manyti, kad pavasarinis valymas yra varginantis darbas, matau tai įdomia galimybe paleisti savo vaizduotę. Aš galvoju apie namai, kuriuos labiausiai mylėjau bėgant metams ir patogumus, kuriuos noriu turėti savo. Galbūt, kai baigsiu pavasarinį valymą, būsiu toks žmogus, turintis šaldytuvą, kuriame visada pilna ledinių gėrimų, pasiruošęs pasiūlyti bet kuriam atėjusiam draugui. Aš netgi galėčiau būti toks žmogus, kuris parveža namo šviežiai skintos gėlės iš ūkininko turgaus ir pietums gamina lašišos dubenėlius. Mano namuose gali būti vietos viskam, su kviečiančia ir atpalaiduojančia energija.
Tokią ateitį įsivaizduoju, kai išsiruošiu į pavasarinį valymą. Tai ne tik balinimas ir siurbimas; tai yra apie tai, kaip įsivaizduoti gyvenimą, kurį noriu gyventi, ir žengti bent pirmuosius žingsnius, kad tai įvyktų. Taigi šiais metais pasiraitojęs rankoves ir pasiėmęs purškiklių bei kempinių asortimentą, planuosiu ne tik, kaip šveisti grindis ar šluostyti plyteles. Aš mintyse ištuštinsiu kambarius ir vėl juos užpildysiu, įsivaizduodamas savo svajonių gyvenimą vasaros alsuojančiame bute, į kurį laisvai gali plūsti šviesa ir oras.