Vasaris yra miegamojo mėnuo, skirtas butų terapijai! Visą mėnesį dalijamės istorijomis apie miegamuosius – nuo jų dekoravimo, įspūdingos jų istorijos ir dar daugiau. Važiuok čia pamatyti juos visus!
Užaugau judriame name, būdama viena iš penkių mergaičių, o mama labai stengėsi, kad tai padarytų visos jų darbai. Tačiau ji visada gana atsainiai atliko vieną namų ruošos užduotį: pakloti lovą. Jai tai tiesiog nebuvo prioritetas, todėl man tai niekada netapo įpročiu. Visą gyvenimą pasiklojau lovą tik tada, kai laukiausi kompanijos arba kai kruopščiai išvaliau savo kambarį. Aš tiesiog nemačiau vertės skirti laiko ką nors išlyginti, sulankstyti ir supurtyti, kai tik ruošiausi viską sujaukti dienos pabaigoje.
Tačiau visa tai pasikeitė praėjusių metų birželį, kai man buvo pašalinta gimda. Keturias savaites mano lova tapo viskuo: namų baze, draugu ir mėgstamiausia vieta, kur atsigavau po operacijos. Valgiau, dirbau, žiūrėjau televizorių ir kalbėjausi su draugais ir šeima iš lovos. Pasibaigus ilgoms, atrodytų, nesibaigiančioms dienoms, paženklintoms daugybe ašarų ir baisaus skausmo, mano lova taip pat buvo ta vieta, kur bandžiau pailsėti ir atkurti kūną. Per tas savaites mano lova tapo mano pasaulio centru, o santykiai su ja tapo daug intymesni ir dėkingesni. Nusprendžiau, kad kai tik atsistosiu, švęsiu savo pasveikimą ir pagerbsiu savo lovą už svarbų vaidmenį, kurį ji atlieka mano gyvenime, kasdien ją klodama.
Norėdamas pasiruošti šiam naujam darbui, išėjau į nedidelį apsipirkimo žygį ir įsigijau naujus paklodes bei pagalvių užvalkalus, naują antklodę ir naujas pagalves. (Turiu galvoje, daug pagalvių.) Kai šiek tiek sustiprėjau, pradėjau susikurti įprotį kiekvieną rytą apsirengti lovą po meditacijos praktika. Kai išlyginau paklodes ir pertvarkiau antklodės bei pagalves, beveik iš karto pajutau pasisekimo jausmą, kuris buvo sveikintina mano įprastai siautulingų rytų pradžia.
Ryte skirdama kelias minutes lovai pasikloti jaučiausi stiprus ir galiu valdyti savo gyvenimą, o visą dieną mėgavausi džiaugsmu žvilgtelėti į savo gražią pliušinę lovą. Nusprendžiau laikytis šios praktikos kiekvieną dieną, o praėjus daugiau nei pusmečiui, vis dar laikausi sau duoto pažado. Vis dar pasitaiko dienų, kai pabundu paskubomis ir puolu imtis kokių nors mano dėmesio reikalaujančių darbų (dažniausiai darbo), tačiau dažniausiai daugeliu dienų mano lova yra paklota. Dabar mėgaujuosi tuo, kad išgyvenu ilgą ir sunkią dieną ir užsidirbu ramų nakties miegą savo ką tik pasiklotoje, jaukioje lovoje.
