Namu dalinuosi su seserimi ir 93 metų močiute, kurią vadinu Nani. Kiekvieną dieną, tik po jos prabunda ir prieš padėdamas kojas ant grindų, Nani pirštais paliečia žemę ir tada prideda pirštus prie kaktos. Vėliau dienos metu, baigusi kasdienę maldą, ji išeina iš namų į vietą, kur gali matyti saulę, siūlo jai vandens ir pagarbiai suspaudžia rankas.
Beveik viskas, ką ji daro per įprastą dieną, yra persmelkta pagarbos ir dėmesingumas. Maždaug per pastarąjį dešimtmetį, sąvokos apie dėkingumą ir sąmoningumas tapo populiarus tarp tūkstantmečių kaip aš – ir vis dėlto čia yra mano močiutė, gyvas, kvėpuojantis pavyzdys, praktikuojantis juos savo asmeniniu būdu daugiau nei 80 metų (niekada iš to nedarydamas jokios reikšmės).
Nani yra beveik šešiais dešimtmečiais vyresnė už mane, todėl natūralu, kad tarp jos ir mano gyvenimo būdo yra didžiulis skirtumas. Dar visai neseniai buvau pamiršęs savo Nani įkvepiančias kasdienes praktikas; tik dėl uždarymo per pastaruosius dvejus metus man pavyko ją atidžiai stebėti.
Pastebėjau, kad ji nevertina kelių užduočių, o tiki, kad vienu metu sutelkia dėmesį į vieną užduotį ir atlieka ją taip gerai, kaip gali. Ji taip pat nuolat reiškia dėkingumą. Nani padėkoja prieš dedant į burną pirmąjį valgio kąsnį. O vakare, kai tik leidžiasi saulė ir užsidega pirmoji lempa, ji vėl suspaudžia rankas dėkingumą už prieigą prie šviesos ir šilumos šaltinio.
Ji yra giliai religinga asmenybė ir daugelis dalykų, kuriuos ji daro, kyla iš jos įsitikinimų. Žemę ji laiko deive, o saulę – dievu. Daugelyje Pietų Azijos kultūrų esate mokomi niekada nekelti kojų ant to, ką garbinate – taigi, pavyzdžiui, jos rytinis ritualas yra padėkos veiksmas Motinai Žemei. Taip pat yra panašių religinių konotacijų, kaip ir kiti jos poelgiai, bet be pamaldumo, manau, kiekvienas iš jų yra paprastas dėmesingumo aktas. Jie yra atsišaukimai į dabartinę akimirką, priminimas nuraminti protą ir stebėti natūralius perėjimus diena: naktis į rytą, dienos šviesa į tamsą arba net maisto perėjimas priešais jus tampa jūsų mityba kūnas. Jos veiksmai, susiję su šiais natūraliais dienos pokyčiais, taip pat suteikia jai akimirką už juos būti dėkingai.
Kai pirmą kartą jos paklausiau, kur ji išmoko šių įpročių, ji pasakė, kad tai daro tiek, kiek save prisimena. Galbūt ji tai suprato stebėdama savo vyresniuosius, ką aš ir dabar stengiuosi daryti. Pagrindinė pamoka, kurią išmokau stebėdama savo močiutę, yra ta, kad sąmoningumą ir dėkingumą galime įtraukti į savo gyvenimą tiesiog įtraukdami juos į savo kasdienę veiklą. Sąmoningumas negali būti priverstas; tai atsiranda dėl to, kad tai sklandžiai tampa jūsų gyvenimo dalimi. Tai kyla iš nuoseklumo, o jei jums pasisekė kaip man, tai atsiranda stebint mylimą žmogų, kuris savo gyvenimą gyvena su tyčia.