Neseniai į mano duris pasibeldė naujas kaimynas, kad prisistatyčiau. Kadangi net nenutuokiau, kad įsikūrė kas nors naujas, juo labiau pasiūliau pasveikinti ją pastate, pradėjau atsiprašyti už tai, kad man trūksta kaimyniško elgesio. Ji liepė man nesijaudinti, ji visada turi mintį susitikti su savo naujais kaimynais ir štai kodėl.
Ji pasakojo, kad anksčiau viena gyveno dideliame Niujorko pastate, niekada nemėgino bendrauti su aplinkiniais ar net draugiškai bendravo liftais.
Tuomet uraganas „Sandy“ pasuko į miestą ir ji išsigando, liko viena ir be elektros įstrigo savo bute. Pasak jos, jai pasisekė, kad jos pastatas nelaimės metu susiliejo, kad padėtų vienas kitam ištverti audrą. Daugelis jų niekada nebuvo susitikę anksčiau, nepaisant to, kad gyveno tokiame arti, kartais metų metus. Pasirodo, ji turėjo puikius kaimynus ir niekada to nežinojo.
Dabar ji visada prisistato. Ji suprato, kad malonu žinoti, kas gyvena aplink tave, net jei niekada netapai geriausiu draugu. Ji man pasakė, kad dabar supranta, kad bet koks pastatas yra savotiška bendruomenė ir anksčiau jums prireiks tų žmonių, kurie yra jūsų pusėje.
Taip! Pamoka išmokta. Jei tu venkite kaimynų, galbūt šiandien yra diena užmegzti akis prieškambaryje, nusišypsoti ir pasakyti: „Sveiki, mes niekada oficialiai nesusitiko!“