Kiekvienas, kuris kažkada galėtų gyventi su manimi, turi šiek tiek pranašumų: 400 ir daugiau įrašų kupinas mano blogų įpročių, pagiežos ir apsėstųjų. Bet kaip su visais kitais? Ką patartumėte žinoti vienas apie kitą, kol kartu judate?
Manau, norėčiau, kad kas nors žinotų kuo daugiau mano trūkumų, nors aš ir žaviuosi, tačiau turiu keletą pliusų: Aš taip įsipainiojau į projektus, kad darau pakankamai didelę sumaištį, kad ją kasdien reikia valyti, Aš beveik nenaudingas visą žiemą, Aš esu princesė ir žirnis, Aš turiu daiktą toksiškiems augalamsir Man reikia karštos rožinės „Navajo“ antklodės, kaip ir dabar. Yra ir daugiau žavių ekscentrikų, dar neaptartų čia: man patinka, kad mano butas naktį užšąla, o dieną šilta ir jauku. Jei nerandu tobulos (prieinamos, patrauklios, idealiai naudotos) versijos, net kai kurios nors būtiniausios, aš einu be jos absurdišką laiko tarpą. Rengdamasis vakarėliui turiu išbandyti visas sukneles, sukurdamas labai šventinę krūvą. Mano ponio uodegos laikikliai yra visur. Ir man labai patinka vėluoti, gerti vyną ir skaityti
Karališkasis Sartorialo Splendoro ordinas žiūrint Liežuvautoja. Aš tikiuosi, kad mano kepimo ir šokių vakarėlių įgūdžiai visa tai atsvers.Bet rimtai, štai ko aš išmokau: dalykai apie tave, kurie klaidino buvusius kambario draugus, romantiškus ar platoniškus, tikriausiai netrukdys būsimiems kambario draugams. Dalykai, kuriuos mes laikome erzinančiais įpročiais, gali būti net nepastebėti, o gal net bus švenčiami! Svarbiausia yra tai, kad sulaukęs 32 metų tau bus švelniai pabrėžta, kad niekada ir niekada neuždenk dangčio daiktams. Kas žinojo?! Yra ideali pusiausvyra tarp kompromiso / savęs tobulinimo ir priėmimo / savęs priėmimo. Aš galiu pradėti dėti dangtelius daiktams (bent jau tikiuosi, kad galiu), bet jei turėčiau atsisakyti savo vėlyvo vakaro mados tinklaraščio, skaitydamas beprasmiškumą? Na, nebūčiau aš.
