Bėgant metams mano automobilis buvo ne tik mano pasivažinėjimas, bet ir mano biuras, mano persirengimo kambarys, netgi vieta, kur aš patraukiu napą. Patinka tai ar ne, didelė dalis mūsų gyvenimo vyksta tuo metu, kai važiuojame ten, kur turime eiti. Tačiau automobiliuose dar yra kažkas, apie ką niekada nekalbame: verkiame.
Gyvenimas mieste palieka nedaug asmeninių erdvių; jei bendrinate namus ir darbo vietą, retai kada būnate vieniši. Automobilis, turintis podiumu panašų pojūtį, gali būti prieglobstis. Uždarius duris po ypač sunkios dienos ar nuviliančio susitikimo, automobilis gali pasijusti tarsi prieglobstyje, erdvėje, kur galų gale galite iškvėpti ir taip lengvai nuleisti savo apsaugą. Kartais tam mažam atleidimui užtenka, kad ašaros pradėtų tekėti. Pridėkite tai, kad meditacinis vairavimo pobūdis ir ypač pikantiška daina radijuje, ir aš nustebau, kad padarysiu tai visur, kur tušas nepažeistas.
Aš nesu vienintelis. Neseniai patraukiau greta gražios, liūdnos moters sankryžoje. Aš galėčiau suklaidinti jos veido išraišką kaip ramią, kai ji laukė degant raudonai lemputei, išskyrus tas riebias ašaras, kurios tekėjo žemyn po jos stoisko profiliu ir lašėjo nuo smakro. Ji atrodė rami, beveik laiminga ir tokia žavi, kad negalėjau nepažvelgti. Ji nepastebėjo, kad aš ją stebiu, ir, pasikeitus šviesai, važiavo jai pakeliui.
Kas žino, kodėl tą dieną ji taip verkė? Galbūt ji sulaukė blogų naujienų, o gal tiesiog pasinaudojo brangia vienatve kelionės iš perkrautos biuro į chaotiškus namus - tam tikro streso pašalinimas, norint pasiruošti kitam jos diena. Pamatęs jos asmeniškas emocijas, tokias neapdorotas ir atviras, - tai vaizdas, kurio niekada nepamiršiu. Tiesą sakant, dabar apie tai galvoju. Tai man primena, kad kartais geriausias būdas susitvarkyti su gyvenimo sunkumais yra ne atitraukti save nuo kitos veiklos, kaip man įprasta, bet iš tikrųjų nieko nedaryti. Tik tada galiu rasti psichinę erdvę susikaupusioms emocijoms spręsti, išvalyti denius ir atsigaivinti geru verkimu. Bet tik tuo atveju, jei rasiu kur tai padaryti.