Kai noriu išlaikyti savo namus švarius ir sutvarkyti žmones, stengiuosi padaryti viską, ką galiu, ir tada pakenkti, eilės serumas požiūris į tai, kas liko nepadaryta. Mes niekada negalime įtikti visiems, ir stengdamiesi palikti mus nusausintus ir nusivylusius. (Niekada nėra geras dalykas.) Be to, aš manau, kad jei kas nors, ką pakviečiu į mano namus, nepatenkintas jo būkle, gerai, tas asmuo gali būti neblogas santykių investavimas.
Vis dėlto prisipažinsiu, kad buvo vienas momentas, kai svečias pastebėjo ką nors apie mano namų tvarkymą ir aš leisdavau man tai nueiti. Norėdami išsaugoti tą patį gėdą, pasidalinsiu savo istorija ir papasakosiu, kodėl visada turėtumėte atlikti šį vieną paprastą dalyką, kai valote prieš svečiams atvykstant:
Ne kartą turėjau vieną lankytoją, kuris turėjo nemalonų ir nervų sulaikantį sugebėjimą pastebėti dulkes ir suvokiamus kačių plaukus, kurie prilipo prie mano šviestuvų. Ji atrodė tarsi atsitraukusi nuo meteorų dušo ir perlenkė ranką virš stiklų ant stalo, tarsi pašalintų įžeidžiančias dulkes mano labai purviname name.
Vieną kartą kažkas, kuris tuo pačiu metu praėjo, manęs paklausė, ar aš sutvarkau savo namą, o kai pasakiau „taip“, šis specialus lankytojas pažvelgė į kitą šviestuvą ir juokaudamas (bet vis tiek) paklausė: „Ar tu negali pasakyti?“
Taigi dabar, kol niekas neateina į priekį, žvilgteliu. Aš griebiu už dulkes ir apjuosiu ją aplink savo šviestuvus ir lemputes. Šis įprotis / paranoja taip pat privertė mane pastebėti aukštus dulkių zuikius, prilipusius prie sienų kampų. Tai ne tik malonių išrankių svečių malonumas ir daugiau įsitikinimas, kad neklystu per klaidą (gerai, pamiršti, kad tai gali būti) tai, kas paprastai neatitiktų mano asmeninio pasitikėjimo savimi standarto švara. Gerokai suprantantis lankytojas, ar ne, man būtų gėda pastebėti tuos voratinklio dulkių zuikius.