Mes patys pasirenkame šiuos produktus - jei perkate iš vienos iš mūsų nuorodų, mes galime uždirbti komisinį atlyginimą.
Pradėkime, žinoma, nuo prakaito. Ankstyvosios prieškarinės aukso aukso amžiaus vasaros metu miestuose buvo prakaitas. Nebuvo jokių vėsių bakų viršūnių, kurios padėtų visiems atvėsti. Paprastai žmonės dėvėjo oficialius, kuklius drabužius, dengiančius daugiau odos. Tuomet yra visiškai prasminga, kad moterys su ilgais sijonais ir tinkamais vyrais akivaizdžiai pasirenka šaltus, baltos medvilnės drabužius, o ne saulę traukiančius juodus. Bet pagalvokite apie daugelio amžių sandūros Amerikos miestų sąlygas: niūrias, purvinas ir dulkėtas. Ne visai optimalios sąlygos dėvėti geriausius savo baltuosius. Nešioti baltą spalvą mieste reiškia, kad galėjai sau leisti tai sugadinti - ne taip, kaip daugeliui šių dienų žmonių su negausiomis spintomis.
Taigi kur būtų galima atsikratyti baltųjų? Kodėl, sodyba, žinoma. Balta apranga reiškė, kad buvote (arba greitai būsite) išvykę iš miesto vasaros atostogų metu (ir galėtumėte sau leisti pasiimti vasaros atostogos) skirtingai nuo tų nelaimingų gamyklos darbuotojų ir biurų dronų, kurie kiekvieną rugpjūčio dieną turėjo dovanoti juodą kostiumą ir pranešti dirbti.
Palaipsniui vasara balta tapo prabangos simboliu (idėja, kad šių dienų mados žurnalai pasipylė savo spalvingomis sklaidomis) ir kaip ir kiti išskirtiniai aukštos klasės gyvenimo aspektai, tai tapo būdu atskirti žmones, kurie galėjo leisti laisvalaikį, nuo tų, kurie negalėjo.
Balta spalva buvo konkreti vasara - viena vilkėjo tik baltą, o vasarodavo pasakiškai, žvilgčiodama iš miesto. Kai Darbo diena apėjo aplink, tai reiškė, kad laikas palikti sodybą, grįžti į realų gyvenimą, supakuoti baltuosius ir padovanoti formalesnę, tamsią spintą, tinkančią gyventi mieste. Paprotys įsitvirtino kaip taisyklė; tą, kuris vis dar įterptas į mūsų kultūrą ir šiandien.