Mano močiutės namas ir sodas man visada buvo laukiamas pasitraukimas. Tai gali būti vienos nakties vizitas, kai vaikas, ar ramus poilsis iš darbo kolegijoje. Kaip visada, liepos 4-osios atostogoms keliaujant pajūryje, kelionė nėra baigta klaidžiojant po jos sodą. Šį kartą aš atėjau su fotoaparatu rankoje!
Mano močiutės sodas bėgant metams labai augo ir keitėsi, tačiau vienas dalykas vis tiek išlieka tas pats. Bet kurią dieną jūs rasite mano močiutę, dirbančią sode. Tai yra jos aistra ir dovana, o ji yra pasiryžusi įsitikinti, kad ji visada atrodo kaip geriausia. Mačiau, kaip ji valandas praleido valydama nukritusius žiedlapius nuo savo tulpės medžio, išdidžiai pasakojo apie mane visus sunkus darbas, tik pasakyti, kad ji rytoj grįš ten, kur darys tą patį, kai kiti rudenį. (Šie teiginiai verčia mane jaustis gana kalta, kai skundžiuosi savo mažo miesto sodo ravėjimu!) Mačiau ją ant jos rankos ir keliai, skinti gėles ir mulčiuoti piktžoles su tuo, kas nelabai atrodė kaip sodininkystė įrankis. Ji man pasakė, kad mano, kad ji naudojama kepti ant grotelių, tačiau puikiai tinka jautriems sodo plotams. Tada ji atsigulė į šiukšlių maišą, kuris, jos manymu, buvo prikrautas kiemo šiukšlių, tik norėdamas sužinoti, kad tai maišas, pilnas džiovintų pušų spyglių, kuriuos ji naudoja kaip mulčiavimą. Kaip jos veidas nušvito, pamanytumėte, kad ji ką tik atrado aukso maišą!
Laimei, jos pastangos nenuvertinamos. Daugiau nei vieną kartą atsitiktinis turistas ar praeivis nustojo bijoti ar pamatė ją dirbant ir paklausė, ar ji neprieštarautų rengti ekskursiją. Taip pat yra daug ką priimti. Čia yra žolelių sodas ir vazonų saugykla; fontanas ir daugybė statulų. Nepamirškime mano senelio koi tvenkinio su kriokliu ir tiltu.
Taigi, visiems, skaitantiems tai, malonu jums pasidaryti apžvalgą apie vieną mano brangiausių pabėgimų!